Šiuo met didžiausia mano dilema yra pietūs. Pasakiau sau, kad jausiuosi taip, lyg turėčiau „my shit together“ tik tuomet, kai bent vieną pilną savaitę per mėnesį pietums valgysiu tik namuose gamintą maistą.

Kol kas tai buvo be galo didelis iššūkis – mano universitetas, kuriame dirbu ir mokausi, yra maždaug 30 km nuo namų, be to, neseniai nusprendžiau automobilį palikti namie ir bent truputį pasaugoti gamtą – važinėti į darbą ir mokslus autobusu. Tad neštis dar bent keletą dėžučių maisto su savim (pagrindinis patiekalas + daržovių porcija ir/ar užkandis) yra gana nepatogu. Bet ir vasarą, kai dar beveik kasdien mindavau pedalą „autobahne“, kažkaip nesugebėdavau dažnai nei porą kartų per mėnesį pasiimti su savim maisto.

Mano nuostatą dėl pietų maisto pakeitė viena nedidelė kelionė. Rugsėjį buvau mokslinėje konferencijoje Kopenhagoje. Ten per pietų pertrauką valgėme universiteto valgykloje – pradžioj buvau sutrikus, mat maistą reikėjo įsidėti pačiai. Bet apsižiūrėjus geriau į patiekalus supratau, kokia tai palaima, kai gali rinktis iš bent 6 rūšių itin sveikai atrodančių salotų, populiariausių instagramo ar pinteresto nuotraukų vertų sumuštinių su juoda rugine duona, itin kokybiškai atrodančių karštų mėsos patiekalų (pasigedau žuvies) ir garnyrų. Pirmą dieną prisikroviau pilną lėkštę edamame pupelių ir briuselio kopūstų salotų, šalia dar noodlų salotų su daržovėlis ir dar daugiau keptų šiltų daržovių – tikėjausi, kad paklosiu gerą sumą pinigų už savo didelį apetitą, bet nesumokėjau nė 5 eurų. Žinant Kopenhagos kainas, jaučiausi laimėjusi aukso puodą. Antrą dieną valgiau ne mažiau gerai, sumokėjau 3 eurus.

Yayoi Kusama kambarys Luisiana meno centre šalia Kopenhagos

Pusryčiai Kopenhagoje, madingoje butikų ir jaukių kavinukių gatvėje, Grog košių restoranėlyje

Kaktusų parduotuvė Jægersborggade gatvėje

Kopenhaga ir joje pakerėjusi architektūros ir vandens santara

Grįžus namo ir pirmadienį atlėkus į savo departamentą ir vėl be namie gamintų pietų jaučiausi be galo prislėgta. Nes žinojau, kad pietų teks eiti į šalia esančią valgyklą, kurioje už tą pačią sumą, kurią mokėjau Kopenhagos universiteto valgykloje, gausiu riebų, pervirtą, jokios maistinės vertės nebeturintį srėbalą. Tuomet vis klausiau savęs, kaip aš galėjau ten valgyti beveik 4 mėnesius (gerai, kad ne kasdien)?! Jaučiausi be galo nusivylus savimi, savo supratimu apie tai, kas yra geras maistas ir savo tinginyste. Jaučiausi lyg atsibudusi iš blogo sapno.

Tiesa, deja, yra ta, kad gyvenimas vyksta ir juokiasi iš tavo gerų norų. Nuo Kopenhagos kelionės praėjo jau mėnuo, bet savo maisto pietums pasiėmusi buvau vos kelis kartus. Buvo kitų kelionių, buvo naujo semestro pradžios sumaišties, buvo peršalimų, buvo ir kitokių pasiteisinimų, kodėl tas maistas vis nenukeliauja į dėžutę ir kartu su manim – į universitetą, bet trūko ir paprasčiausio įkvėpimo gaminti (kas puikiai matosi ir iš gana ilgokos pauzės bloge).

Dabar kuriu įvairius receptus, kurie padėtų man dažniau pasiimti pietus su savim. Šis receptas yra tiems atvejams, kai gaminti tikrai nėra laiko. Arba kai norisi kokių lengų pietų. Arba kai norisi nustebinti svečius sodraus skonio užkandžiu, bet nesinori leisti laiko virtuvėje. Arba kai kur nors vis dar guli užsilikę paskutiniai šio sezono močiutės pomidorai ir norisi jais pasidžiaugti.

Rikota su baziliku ir pomidorais

Dviems porcijoms reikės:

200 g rikotos

2 kupinos saujos šviežių baziliko lapelių

1 šaukštas alyvuogių aliejaus

300 g slyvinių pomidoriukų

druskos, šviežiai maltų pipirų, dar kelių lašų alyvuogių aliejaus

Rikotą, bazilikus, alyvuogių aliejų ir druską rankiniu smulkintuvu sutryniau į vientisą masę. Ją padalinau į dvi lėkštes, šalia sumečiau ketvirčiais supjaustytus pomidoriukus, užšlaksčiau porą lašų aliejaus, papipirinau ir patiekiau. Gamybos laikas – 5 minutės.

Kopenhagos oro uoste pasitiko pats tas paskatinimas imtis pokyčių