Mano mama ją daro, mano močiutė ją daro, o man rodos, pirmoji ją daryti pradėjo mano teta, o iš kur atėjo pirminis receptas, neturiu nė žalio supratimo. O dabar ir aš. Kai kalbamės su antrąja puse apie savo vaikystę, jis sako, kad prisimena nedaug. O aš atvirkščiai – atsimenu tiek mažų detalių, lyg vis dar gyvenčiau jomis. Viena iš tų detalių yra mama, į svečius nešanti didžiulį stiklinį dubenį “mimozos”. Net atsimenu, pas ką tuomet ėjome, tiksliau, net važiavome į kitą miestą. Tikriausiai buvo Nauji metai ar kita didelė šventė, kai tėvai susirinkdavo krūvon su savo draugais ir jų šeimomis, kai vaikų skaičius kambaryje pasiekdavo daugiavaikės šeimos lygį – ir aš turiu omeny tos senovinės, dviženkliu skaičiu skaičiuojančios savo vaikus, šeimos. Maždaug tuo metu, jau netiksliai chronologine seka apibrėžtu mano atsiminimuose, bet būtent tada ši mišrainė reiškė didelę šventę. Dabar ją dažnai ruošia močiutė, o kai pirmą kartą išvažiavome gyventi į Šveicariją, pradėjau daryti ir aš. Kad kiekviena diena būtų kaip šventė, ir kad tie prisiminimai iš tiesų gyventų su manimi.
Neatsimenu tikslaus recepto, kaip darydavo teta ar mama. Močiutė šią mišrainę dabar daro dar kitaip. Bet viena, ką tikrai atsimenu, o gal jau labiau įsivaizduoju, buvo lygiais sluoksniais sudėti ingridientai, sudarantys tokią žaismingą spalvų kombinaciją. Būtent tos skirtingos spalvos man darydavo didžiausią įspūdį. Geriausia dalis ta, kad ingridientai skirdavosi truputį kiekvieną kartą, tad kai pirmą kartą gaminau mišrainę, net neklausiau mamos recepto, žinojau, kad vienaip ar kitaip viskas bus gerai.
“Mimozai” naudoju keturis pagrindinius ingrientus, o kitus derinu pagal norą, šaldytuvo turinį ar metų laiką. Kiaušiniai, virtos morkos, sūris ir majonezas – labai lietuviški, bet tikrai neprasti produktai. Pamenu, kad mama dėdavo smulkiai tarkuotų obuolių, močiutė dabar nebenaudoja morkų šitame patiekale, bet visuomet deda tuno arba rūkyto kumpio. Aš mėgstu “palengvinti” mišrainę įdėdama daugiau žalios spalvos – avokadų, prieskoninių žolelių ar svogūno laiškų, taip pat kartais maišau majonezą su grietine, kad nebūtų per riebu, bet morkos man visuomet privalo būti šitoje kombinacijoje. Šį kartą dar prie avokadų pridėjau sojos daigų, nes labai norėjosi kažko pavasariškai lengvo. Kita vertus, vien tai, jog visi ingridientai tarkuoti ar pjaustyti kuo smulkesniais gabalėliais sudaro nepaprasto lengvumo įspūdį – net jei pasirenku tik žiemiškai “sunkius kalorijomis” produktus.
Produktų kiekį surašau dideliam šeimyniniam dubeniui. Kita vertus, vakar jo beveik ir neliko – o mūsų tik du namuose. Bet ant kokio velykinio stalo, šalia tų visų dešimčių kitų patiekalų, toks kiekis mišrainės atlaikys vieną dieną. Juk reikės sunaudoti tuos dažytus kiaušinius…
“Mimozai” reikės:
0,5 kg morkų
6 kiaušinių
200 gr fermentinio sūrio
50-100 ml majonezo (majonezą dėti pagal skonį, galima maišyti per pusę su grietine, liesu jogurtu arba pakeisti jogurto ir tahini su trupučiu kumino mišiniu)
Kiti ingridientai pagal vakarykštę versiją:
1 prinokęs avokadas
dvi saujos sojos daigų
truputis citrinos sulčių
šviežiai malto pipiro
(Galima keisti į/pridėti: 2 tarkuotus obuolius, smulkintus svogūno laiškus, skardinę malto tuno ar mažais gabalėliais pjaustyto šalto rūkymo kumpio)
1. Pirmiausia išverdu morkas ir kiaušinius. Palieku atvėsti arba perplaunu šaltu vandeniu. Atskiriu kaušinių baltymus nuo trynių.
2. Morkas, kiaušinių baltymus, kiaušinių trynius ir sūrį sutarkuoju smulkiausia tarka, kiekvieną atskirai. Mažais gabalėliais supjaustau avokadą ir sojos daigus.
3. Pradedu sloksniuoti mišrainę stikliniame inde: pirmiausia guldau tarkuotas morkas, tuomet baltymus, ant jų dedu avokadą ir sojos daigus, pašlakstau citrinos sultimis, kad avokadas neprarastų spalvos. Toliau sloksniuoju tarkuotus kiaušinių trynius, sūrį ir ant viršaus plonu sluoksniu dedu majonezą. Pabarstau šviežiai maltu pipiru.
Gražių šeimyninių švenčių!
