Pradėti viską iš naujo kartais yra neišvengiamas, tiesiog būtinas žingsnis gyvenime. Tas žingsnis kartu yra ir bene sunkiausias. Kai šiais metais išleidome Balansą, o mano buvimui Lietuvoje jau stuktelėjo dveji metai, ėmiau jaustis visgi šį tą gyvenime nuveikus, prisitaikius prie aplinkos, įsigyvenus. Ir apie tai žinojo ne tik pažįstami bei draugai, bet ir netikėtai sutikti praeiviai. Pirmą kartą gyvenime galėjau sau leisti atsikvėpti ir leisti pasidžiaugti savo ir savo bendražygių pasiekimais.
Tačiau gyvenimas vien pasiekimais ir darbais manęs jau seniai netenkino, nes šalia nebuvo žmogaus, su kuriuo galėčiau dalintis smulkiausiomis gyvenimo detalėmis – maisto gamyba, buitiniais rūpesčiais, tuo nuoširdžiu juoku, kurį man sukelia ką nors beprotiškai mielo padariusios katės, savaitgalio planais ir poilsio akimirkomis. Dirbti man dažnai patinka labai savarankiškai, prisiimant visą kontrolę ir atsakomybę. Tačiau leisti laisvalaikį ir užsiimti buitimi man patinka kompanijoje. Todėl net nespėjus normaliai pasidžiaugti ta savo „pasiekimų“ ramybe galvoje, išsikrausčiau į Vokietiją ieškoti ramybės ir tinkamo darbo-gyvenimo balanso su žmogumi, kuriam buitimi dalintis pažadėjus buvau jau gana seniai.
Paskutiniu metu Lietuvoje jau buvau beveik nustojusi gaminti – supratau, kad mano santykis su receptų kūrimu ir maisto gamyba yra labai prigimtinis, nes atsiranda tik tuomet, kai tuo maistu yra su kuo dalintis. Sau gaminti aš nuoširdžiai tingiu. Tuomet man gali užtekti visiškai paprasto patiekalo – makaronų su padažu ar sveiko sumuštinio. O kodėl gi ne? Juk tikriausiai ne man vienai taip. O kai yra su kuo dalintis maistu, o ir visu gyvenimu, jis teikia daug daugiau džiaugsmo.
Bene pirmas mano gamintas patiekalas čia, Vokietijoje, buvo kreivabudės su bulvėmis. Kol nėra voveraičių, kreivabudės gali tapti puikiu jų pakaitalu. Be to, kad kreivabudės yra labai puikus ir sveikas baltymų bei miktoelementų šaltinis*, parduotuvėse jų nesunkiai rasite visus metus, o kaina tikrai neišgąsdins. Ruošdama kreivabudes, laikausi to pačio voveraičių ruošimo būdo – pakepti su svogūnu ir grietinėle bei patiekti su virtomis bulvėmis (su lupyna).
* Taip rašėme apie kreivabudes knygoje „Balansas: Skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms“: „Kreivabudes galite keisti kitais mėgstamais grybais, bet tikrai verta į savo meniu dažniau įtraukti būtent šių grybų – juose gausu pilnaverčių baltymų, cinko, fosforo, folio rūgšties, niacino, o geležies randama daugiau nei raudonoje mėsoje. Šis grybas gausus antioksidantų ir vertinamas dėl antibakterinių savybių. Anksčiau itin plačiai naudotas kinų medicinoje, dabar šis grybas rekomenduojamas aukštą cholesterolio kiekį ar antsvorio turintiems asmenims. Nors baltymų kreivabudėse gausu, jos yra itin nekaloringos.“
Dviems porcijoms reikės:
500 g kreivabudžių
1 svogūno
2 šaukštų lydyto sviesto
šviežio čiobrelio
50-80 ml avižų grietinėlės (galima keisti ir karvės pieno grietinėle, aš tiesiog namie turėjau tik avižų grietinėlę, bet ir šioji puikiai tiko patiekalui)
8-10 nedidelių šviežių bulvyčių
druskos, pipirų
- Uždėkite virti neskustas, bet gerai nuplautas bulves.
- Sukapokite svogūną ir dėkite kepti į keptuvėje gerai įkaitintą lydytą sviestą. Kai svogūnai pabąla, sumeskite stambiai pjaustytas kreivabudes bei čiobrelį ir kepkite dar 7-10 minučių (kaip ir voveraitės, kreivabudės išleidžia skysčio, kuris spėja nugaruoti kreivabudėms bebaigiant kepti). Ant iškepusių grybų supilkite avižų grietinėlę, viską gerai išmaišykite ir minutę patroškinkite, kad grietinėlė sutirštėtų.
- Patiekite keptus grybus šalia šviežių virtų bulvių ir nepamirškite šalia suvalgyti porcijos žalių salotų!
Skanaus!
