Desertai man yra sudėtinga tema – ne dėl to, kad aš jų sau neleisčiau valgyti ir labai kankinčiausi. Kai eso viena iš sveikos mitybos receptų knygos autorių, propaguojančių aktyvų gyvenimo būdą, aplinkiniai labai stebisi, kai užtinka tave su pasimėgavimu šlamščiančią torto gabalą. Mano bendradarbiai po Balanso išleidimo nepraleido nė vienos progos „įkąsti“ dėl mano popietinio desertuko poreikio.
Desertus aš tikrai valgau. Juos valgo ir Vaida, sveikos mitybos specialistė ir mano bendraautorė (sakė, kad valgo kasdien, bet ne didesnį nei skylė, susidaranti sulietus nykštį su rodomuoju pirštu). Sakysit, gal mes radom kokią sveikų desertų paslaptį? Nevisai – sveikų desertų nebūna! Pamirškit apie sveikus desertus, nes deserto pagrindinė idėja ir yra ta, kad jis saldus ir (dažniausiai) riebus – nes mūsų skonio receptoriams tokie labiausiai patinka. Taip pat tokie labiausiai patinka mūsų smegenims. Tad man pačiai labai aišku visuomet buvo, kodėl darbo vietoj man taip norisi „ko nors saldaus“ – to reikėdavo pavargusioms ir strese gyvenančioms smegenims. Bet kaip tai paaiškinti aplinkiniams?
Galiausiai taip dažnai gaudama komentarų dėl desertų, po ilgų apsvarstymų išsivedžiau desertų vagymo principą – dabar desertui valgau tik tikrai vertus saldumynus. Ką reiškia tikrai vertas? Ogi išieškoto skonio, tikrai ne pigiausias ir stebinantis desertas. Tokį sau leidžiu visiškai be jokio sąžinės graužimo. Ir tai neturi būti dabar taip populiarėjančių eklektiškų desertinių gaminiai – kartais aš leisiu sau išgerti buteliuką brangių, bet itin įdomių šalto lėtaeigio spaudimo sulčių (pagal savo cukraus kiekį jos jau patenka į desertų kategoriją ir tikrai tikrai nėra „sveikas pasirinkimas“), suvalgysiu visą dėžutę šviežių uogų (na ir kas, kad ta dėžutė aviečių žiemą kainuodavo 3 eurus – bet koks pasitenkinimas iš tokio deserto!) ar sulaužysiu kokią sveikos mitybos taisyklę ir vaisius sumaišysiu su kitais produktais bei pavadinsiu tai desertu (pamenat mano avietes su burokėlių daigais?).
Šis desertas yra populiaraus šveicariško užkandžio versija. Socialiniai tinklai ir gražios blogerių nuotraukos mus privertė tikėti, kad tai yra pusryčių patiekalas, tad turiu iš karto perspėti – pusryčiams saldūs reikalai netinka. Bet desertui, kurį valgyti irgi reikėtų ne iš karto po pietų/vakarienės, o geriausia praėjus valandai kitai po valgio (išeina, kad geriausia desertu mėgautis tarp pusryčių ir pietų arba pietų ir vakarienės), šis patiekalas yra nerealus. Beje, kalorijų pagal šiuos kiekius deserte nemaža, tikriausiai norėsit pasidalinti su kuo nors savo porcija!
Sudėjus viską į stiklainiuką patogu šį desertą pasiimti į darbą ar gamtą, o pasiruošti galima iš anksto – avižos maloniai persismelkia vaisių sultimis. EKSPERIMENTUOKITE: keiskite vaisius ir uogas pagal sezoną, žiemą rinkitės džiovintus vaisius ir riešutus, naudokite mėgstamo skonio jogurtą, o avižas keiskite keturių grūdų dribsniais. 
Jogurto, avižų ir vaisių sluoksniuotis
Porcija dviems
Viena porcija ~470 kcal
300 ml natūralaus jogurto
stiklinė avižų dribsnių
1 obuolys
1 kriaušė
10 braškių + 2 didelės papuošmui
šaukštelis juodojo sezamo sėklų (tinka ir baltasis sezamas)
- Dedame po 100 ml jogurto dviejų puslitrinių stiklainiukų dugne, ant jogurto guldome avižas.
- Sutarkuojame obuolį ir kriaušę burokine tarka. Tarkius sumaišome ir dedame ant avižų.
- Stambiai susmulkinam braškes, formuojame jų sluoksnį ant vaisių, pabarstome juoduoju sezamu. Apklojame likusiu jogurtu ir uždedame pusiau perpjautą braškę papuošimui, vėl pabarstydami sezamu.
