Praėjusiais metais, maždaug labai panašiu metu kaip dabar, ėmiausi man labai nebūdingo eksperimento. Dažniausiai nugalabydama visus augalus, kurie yra paliekami mano priežiūrai, nusprendžiau, kad noriu per vasarą ant palangės užsiauginti pomidorų! Idėja nebuvo visiškai nauja ar neįtikėtina – dar anksčiau, kai gyvenau Edinburge, Beatos Nicholson Facebooke pamačiau pomidorų ant palangės nuotrauką ir ją parodžiau savo kambariokui, maisto entuziastui ir puikiam šefui Euanui. Tuomet jis nusipirko keletą pakelių pomidorų sėklų ir susodino juos į mažus vazonėlius. Žinant, kad Edinburge vasara nebuvo itin karšta, o mūsų virtuvė buvo gana tamsi, Euanas turėjo vieną ar du pomidoriukus derliaus. Na, ir tikriausiai truputį per mažai žinių, kaip auginti pomidorus namie.
Tad praėjusiais metais, pasimokiusi iš svetimų klaidų, nusprendžiau, kad labai noriu šiam eksperimentui suteikti dar vieną šansą. Tuo metu dar gyvenome Šveicarijoje, o mūsų butas buvo gana šviesus, be to, turėjome balkoną. Tad netikėtai atradusi nedidelę parduotuvėlę su labai gausiu sėklų pasirinkimu, nusipirkau nedidelio aukščio pomidorų sėklų, keletą vazonėlių ir žemių.
Žingsnis Nr. 1 pomidorų link: sudaiginti sėklas. Jas daiginau nedideliuose plastikiniuose indeliuose. Stipriausi daigai turėjo tapti pomidorų medeliais. Iš 16 sėklų sudygo 15, visi daigai atrodė stipriai, išskyrus vieną, kuriam tikriausiai nepagailėjau per daug vandens įpilti.
Žingsnis Nr. 2: persodinimas. Kai daigeliai išleidžia antrą eilę lapelių, ateina laikas juos persodinti. Kaip tik tuo metu buvau sugalvojusi, kad laikas kraustytis atgal į Lietuvą, tai persodinimų turėjau net du – pusę daigelių palikau Saulei Šveicarijoje, o kitą pusę labai atsargiai transportavau į Lietuvą. Saulei daigelius susodinau į nusipirktus vazonėlius su bendro naudojimo bio žemėmis. Šie vazonėliai buvo gerokai didesni už tuos, kuriuos naudojo Euanas, bet kaip po to patirtis parodė, vis tiek per maži – kiek pamenu, jie buvo maždaug 3-4 litrų. Grįžusi į Lietuvą nusipirkau didesnių vazonėlių, tikriausiai 5-6 ir 7-8 litrų. Čia taip pat radau žemių mišinio specialiai pomidorams, šiek tiek įmaišiau ir durpių. Vazonėlių dugnus padengiau pūsto molio granulėmis, tuomet dėjau žemių mišinį, o galiausiai įsodinau savuosius daigelius. Pomidorams reikia daug vandens, o augti jie ima sparčiai, tad tai buvo bene pirmas kartas, kai iš tiesų išlaikiau savo augalėlius gyvus visą vasarą!
Žingsnis Nr. 3: augimas. Stipriausius daigelius sodinau po vieną į vazonėlį, šiek tiek mažesnius po du. Geriausiai augimo, žiedų dėjimo ir derliaus atžvilgiu pasirodė tie, kurie augo vieniši. Augimo stadijoje karts nuo karto, bet tikriausiai kas antrą savaitę į pomidorų vandenį įdėdavau jiems skirtų trąšų. Kai mano medeliai užmezgė vaisius, nustojau tręšti.
Močiutės pomidorai šiltnamyje maždaug tuo pat metu
Žingsnis Nr. 4: dulkinimas. Lietuvoje mano pomidorai augo ant palangės – ganėtinai išstypo ir užstojo visą langą. Kadangi bitės ir kiti sparnuočiai namuose buvo retas svečias, tai nusprendžiau padėti pomidorams megztis ir švariu akvareliniu šepetuku pereidavau per žiedelius. Pastebėjau, kad jei visgi kokį žiedelį praleisdavau, jis užsimegzdavo sunkiau. Jau įrudenėjus ir nurinkus pomidorų derlių, žiedelių dar pasirodydavo, bet jų jau nebedulkinau – visgi kai kurie užsimezgė patys. Saulė pasakojo, jog taip pat nedulkino žiedelių, bet pomidorų derliaus turėjo.
Žingsnis Nr. 5: alkūnėlės. Skaitydama apie pomidorų auginimą radau patarimą, sakantį, kad reikia nuskabyti šakeles, kurios auga jau iš esančių alkūnėlių – vietų tarp stiebo ir lapo. Maniškiai medeliai gana vėlai pradėjo leisti tas alkūnėlių ataugėles, maždaug tuomet, kai jau buvo susiformavusi medelio šakų struktūra. O ir tuomet skabiau tik tuos, kurie lįsdavo žemiau žiedų linijos – kadangi nesu labai patyrusi pomidorų augintoja, tai bijojau nuskabyti ir besiformuojančias žiedų šakeles.
Žingsnis Nr. 6: derlius. Įvasarojus suskaičiavau 120 pomidorų, o vėliau ir dar jų kiek prisidėjo. Tad sakyčiau, kad derlius buvo labai gausus, bet kokybiškai ne pats idealiausias. Pagal sėklų pakelio nuotrauką tikėjausi didesnių pomidorų – maniškiai užaugo iki vyšnynių pomidoriukų dydžio. Taip pat kiek nuvylė stora odelė, nors močiutė sakė, kad čia tokia vasara, jos pomidorų odelė irgi buvo storesnė nei įprastai. Bet skonis buvo geras. Pomidorai kvepėjo ir buvo gana saldūs ir standūs, puikios raudonos spalvos. Dydį, manau, lėmė visgi pernelyg maži vazonėliai arba per didelis mano gobšumas – pomidoriukų užsimezgė tikrai daug, tad ne visiems jau užteko žemės energijos.
Jei sugalvosit, kad norisi kokios vasariškos avantiūros, tai pomidorų auginimą tikrai rekomenduoju! Jei kils daugiau klausimų, būtinai rašykit!
Palyginimui – močiutės pomidorai šiltnamyje
